Palyginkim. Yorkshire – Leeds, konkrečiai – svečiuose pas ITV – nors į resume rašyk – Universal Pics, Disney, ITV. Iki ko nusiritau? Pasakysiu taip: po Londono – Leeds – provincija. Ne todėl, kad alus pub'e puse svaro pigesnis. Blyn. (Tiesa – ta dalis su alaus kaina man pačiam patiko. Ir toliau patiks – aš įsitikinęs... Bet... Beer alone doesn‘t make living, does it?) Milžiniška gamybinė, vienos didžiausių šios žemės komercinių TV bazė, su milžiniškais paviljonais ir šimtais žmonių dirbančių prie TV, kino ir TV laidų sukimo, ir išsukimo... Touch Of Frost. Bet provincija. Reik pamatyt. Ir... pajaust. Svarbiausia. Ir – visa tai – šalia paties York‘o – turistų numylėto atviruko. Nuostabus karališkas paveikslas ir smagi darbininkiška kasdienybė – futbolas, keiksmai, alus, siurbimas iš kakliuko, pigios cigaretės, tie patys kiniečiai, pardavinėjantys nacionalinius britų Fish & Chips išsinešimui (na, anoks čia nacionalinis, tautinis kultūrinis ir dar paveldas, pasakysit – net ne į laikraštį vynioja. Spaustuvinių dažų ir švino dozės – ir tos negaunam. Ne taip kaip per karą. O kaip nacius būtume nugalėję be to?!), ta pati United Nations Of India (į ką turbūt įeina ir pakiai, ir bangladešas...) vairuojanti cab‘us (bet tai visam pasaulyj!!!) ir...‘Primark‘ – čia jau skirtumas – Airijoj tai berods „Penneys“...
Kaip ir beveik niekas nepasikeitę nuo Maggie Thatcher laikų. Ką aš čia nusipezu – nuo Sharwood‘o girios ir raganų, ir "gerai būt karaliumi" laikų... (Kas domisi istorija - žino - apie ką mes čia - past.)
Taigis. Žinau, kad jau įsižeidėt ir mane daug kartų mane išplūdot, nužudėt ir nebeskaitot… Vėliavą jums į rankas. Turit teisę… Ką padarysi – aš tik įžangą baigiau. Tik atminkit – elkitės su kitais taip – kaip, kad norėtumėte, kad su jumis elgtųsi…
Small place - bet ne provincija. Amazing grace, tiesiog. Ir apskritai – labai įdomi demografinė konfigūracija. Vietoj vieno kito didelio miesto (arba – vieno vienintelio – Ryga – pvz.) – daugybė(!) – mažų miestelių. Su savo pilimis, pilaitėmis, bažnyčiomis, bažnytėlėmis, katedrėlemis ir panašiai. Ir visiem nusispjaut ant Romos ir ant popiežiaus. Pakartosiu – gera būt karalium – darai, ką nori… ;-) T.y. – būni karalius, jei nori… ;-)
Informacija – ne turistams: Rytų ir Vakarų pakrantę skiria 50 min. kelionės traukiniu. Kasmėnesinis kryžiaus žygis prieš alų visuomet baigiasi pralaimėjimu - arba - niekada nebandykite rungtis su airiais ir škotais. Edinburgh gets all the Sun and Glasgow contents with rain.
Kiti faktai: Alus vidutiniškai gal 30-40 pp pigesnis, nei pas jumi ten -pietuose, Dennis The Menace gimė Dundee, vietiniai žino, kad Hearts Of Midlothian FC chairman’as – Romanovas – rusas, bet lietuvaičius vis vien linksniuoja, bl. Radau pub'ą, kur rodo EPL!!! Ir dar. 2D animacija iki šiol gaminama! Is this all a dream come true or what?!
Bet – apie tai – kitą kartą. Info norintiems integruotis: savaitgalį galima keliauti bilekur - bet tik ne į Glasgow! Iškalta akmenyje. Kažkada penktadienį darbe prie pietų stalo iškilo klausimas. Savaitgalio planai? Kažkas leptelėjo – “važiuosiu į Glasgow”. Reakcija buvo nepakartojama. Į Glasgow?! KO?!?!?!?!? Išvada – bilekur – tik ne į Glasgow. Ir dar – toks jausmas, kad savaitgaliui iš megapolio Glasgow į kultūringą mažą Edinburgh’ą – ne nuodėmė.
Aš ir išsiruošiau. Ne į Glasgow. Į Dumbarton. Nes ten uola ant jūros krantaus ir pilis ant uolos. Internete pamačiau. My oh my… Ir papasakok kam po to, kad esi – ne turistas… Kaip tai – APPALLINGLY APPEALING. Ir tik nereik lia lia. Jei galit – išverskit. Ir Dumbarton - ne nuo žodžio “DUMB”, po velniais. Neišradinėkit dviračio...
***
Kaip ir dažną šeštadienį šį rudenį – Rytų pakrantėje tvieskė saulė. Aš net akinius nuo saulės užsimoviau ant nosies. Visai pamiršau vakariečių išsakytas mintis, kad mums atskyla gabalėlis saulės, jų pusėje laisto žemę ir jūra lietus, lyg ta jūra išdžiūvus būtų. Bet. Kartais būna ‘BET’. Tik ne tą savaitgalį.
Tą lietingą lapkričio savaitgalį visi keliai vedė į vakarus (vakarų pakrantę – Glasgow – past.). Ir visai ne todėl, kad ten koncertavo Bon Jovi. Tą savaitgalį ten buvo atvažiavę italai. Ir vėl. Ne todėl, kad italų nieks nematę. Bet tiek daug italų būna nedažnai. Įsivaizduojat – futbolo komanda + sirgaliai. Europos čempionato atrankinės. Nar-sia-šir-džiai (dėkui Billui Wallace’ui aka Mel’ui Gibson’ui už terminą - BRAVEHEARTS - past.) nenorėjo patikėt, kad patys išsikasė sau duobę ir patys į ją įlipo ir užsivertė žemėm, pralaimėdami prieš kelias savaites Tbilisyje gruzams. Pergalė prieš italus (būtų - net (!) II-oji šlovingoje istorijoje) iššautų iš kapo duobės kaip šampano kamštis – ir – dar tebepuri žemė nesulaikytų…
Man atvykus į stotį – ji jau buvo okupuota sijonuotos (gal turėčiau sakyti – kiltuotos?) ir languotos kariuomenės. Gerai, gerai – būsiu sąžiningas iki galo. Galbūt tuos, kurie save laiko ne darbininkų klasės atstovais, išdavė tik languoti šalikai. Ir kaip čia nepaminėjus Barborkos amžiaus (3,5 m. – past.) vaikučių mėlynai-baltai išdažytais veidukais. Pasikartosiu – nieks nepasikeitė nuo Stirlingo mūšio laikų. Tik tą šeštadienį priešprieša buvo – su italais, ir, galvų kapojimas asocijavosi su apvalaus dalyko - pavadinimu “futbolo kamuolys” - spardymu…
Pagaliau – grįžkim prie šios rašliavos herojaus, velniai griebtų. Atvirai prisipažinsiu – manęs visiškai neveikė ta euforija – nors futbolą myliu iki kaulų smegenų. Bet, kažkoks neužtikrintumas buvo įsivėlęs. Iš pradžių nusipirkau bilietą. Ir tik po to puoliau aiškintis, o kaip man į Dumbarton patekti? Pasirodo – o dieve – per Glasgow… Prakeiksmas..? Todėl dar priedo – šitoj vietoj, kad ir kaip norisi pasigirt – neminėsiu bilieto pirmyn-atgal kainos!!!
Kelonė į kitą pakrantę nebuvo tokia jau nevykusi. Visa sijonuota ir languota armija dar buvo blaiva ir gan diplomatiškai nusiteikusi. Žinoma, su kiekviena stotele tas vaizdzelis tik gerėjo. Dangus, judant link lietingos vakarų pakrantės – niaukėsi - logiška. Dar už 20 min. Į langą pataikė pirmosios šlapiosios debesų kulipkos. O vagonai pildėsi jau stovinčiaisiais... Nuoširžiai pagalvojau. Reik grįžt iki pasibaigiant rungtynėm arba bent iki pasibaigiant „pofutboliniam“ pub‘ų šturmui. Nes iš karo grįžtantys pulkai bus KOLOM. Niekas nebegarantuota...
Išsiropštus iš traukinio Glasgow jau viskas buvo savo vietose. Akiratis – užpildytas languota armija, skanduojančia karo šūksnius, traukiančia karo dainas ir mojuojančia vėliavomis. Pamenu – kažkada Vilniuj – važiavau į rungtynes – o pakeliui ta pati languota kariuomenė jau buvo kolom ir dalis miegojo pietų pogulio. Palei gatvę. Ant numindžiotos žolytės ir aplūžusių suoliukų... Ir į futbolą visiškai nesiruošė. Iki futbolo buvo 1 valanda.
Šioks toks skirtumas – šį kartą – iki rungtynių pradžios – 5 val.
Nevertheless, kaip sakoma – jausmas, kad dalis stadiono nebepasieks buvo labai stiprus. Bet tada pagalvojau. „Išsiruošiau į fulę. Pasigėriau. (taip ir turėjo būt). Fulios nebemačiau. Bet pasigėriau. Fun? Pala, pala... o gal mačiau? Ir – kad ir kaip baigėsi – mes – laimėjom..." Dar kartą pagalvojau – bet juk čia tikrasis FUN!!!
***
Kelionė Vakarų pakrantės link buvo rami. Pustuščiam traukinyj. Senoviniam tokiam. Beveik sovietiniam... Na, apart to, kad priešais sėdintis vyriškis atsakrgiai paklausė, ar važiuoju į futbolą. (Na, pagalvojęs nemandagiai – o yeah – pats tas futbolas, turbūt, šį savaitgalį bažnytkaimyj...) – atasakiau mandagiai – „ne, kodėl klausi?“ „Nieko. Neįmk į galvą. Galvojau – tu italas“. Kurgi ne. O po to supratau – ant mano kuprinės – „DIADORA“ ir Italijos trispalvė. Pirkta čia. Beveik taip pat, kaip ir Škotų komandos marškinėliai – „DIADORA“, tik vietoj itališkos trispalvės – škotiška kryžiuota mėlynoji. Nesigilinkim... Visiems geras nebūsi. O visi ir nesupras. Aij...
***
Provincijoje jau lijo. Smarkiai. Pasakyčiau - pliaupė! Ką gi…
Tik išlipus iš traukinio pasitiko kariškas vaizdelis. Bažnytkaimio traukinių stotis. Stotelė, jei atvirai. Perone susigūžusios 2 mokinukės su sijonėliais-šalikėliais (gerai jau – gerai – galvokit ką norit – miniakai – tiesiog – gražu) – nutūpusios ant šlapio suoliuko… RŪKO. Stotyse ir panašiai – rūkyt – nusikaltimas. Va čia tai fun. Kaip kokiose Zervynose, grybaut važiuojant. (Sąžiningumo dėlei – Zervynose nėr net perono. Ir mokinukių nelabai rasi. Na, nebent tokių, kur virš 20 ar 30). Jokio skirtumo. Ir taip visam pasaulyj. Provincija? Ir globalizacijos niekuo neapkaltinsi…
Kaip ir tikėjausi – tikslas čia pat. Išėjus iš stoties – prieš akis iškilo uola. Ant uolos vieniša vėliava. Ye, ye – toks atstumas, jog įžvelgt galima. Beveik ranka pasiekiama. Ko daugiau norėt? YAHOO maps ir directions nemeluoja…
Va čia šunį ir radau pakastą… Vargšelį… (past. - Skaitykite: "Vargšelis... Aš...")
Tikiuosi – daugiau tokios klaidos nebepadarysiu. Žemėlapio neatsispausdinau. O ir visa šlapia aplinka tiesiog buvo draugiška. Mano tikslas – matėsi iš bet kurios pasaulio vietos. Ir patikėkit – po kokių 20 minučių jau keikiausi mintyse kaip išmirkyta lietaus baloje nuorūka. Va taip. Bus kaip neatsispausdint žemėlapiaus. Mintyse šmėžavo pavadinimas – “Castle Street”. Bet ją-ją radus, pataikiau į “High Street”, o pastarąja atsikračius, supratau, kad tuoj atsikratysiu ir visu miesteliu su visa jo uola, ir visa pilim ant tos uolos. Net ir visa vieniša mėlyna įkypais baltais dryžiais vėliava. Pasekmėms, kad ir kokios jos bebūtų, nenorėjau pažvelgt į akis, todėl pakėlęs galvą žiūrėjau į akivaizdų orientyrą, bet jau buvau bepradedąs galvoti, jog tai – miražas. Nes vis atsitrenkdavau kakta arba į vielos tinklo tvorą kokių nors statybų aikštelių, prieplaukas ir šiaip įvairias aptvertas teritorijas. Kaip kokiam siaubiake. Miestas, kuriame viena gatvė, bet joje visi pasiklysta, kaip kokiam labirinte. Gerai, kad ne vampyrai aplink šlitinėjo. Ir tik nereikia mūsų spausti, kaip po sulčiauspaudės presu. Žinoma, uždaviau klausimų ne vampyrams. Bet greit tą biznį teko užraukt, nes atsakymai buvo tylūs ir akivaizdūs. Netgi išvaizdūs, sakyčiau. Smilius nukrypdavo reikiama kryptimi net nesusimąsčius. Blyn, vos neapsiverkiau. Natūraliai. Pasidarė šlapia ir šalta. O mano užtikrintumas ir nusiteikimas pradėjo byrėt kaip tabakas tarp pirštų. Peršlapęs…
***
… Pats sau buvau panašus į karo samdinį. AUKŠTIKALNĖSE. Vienoj rankoj skėtis, kitoj – camcorderis (camera recorder – past.). Ant pečių – kuprinė su amunicija. Ar atsilaikytumėt prieš tokį didvyrį? (Primenu – užsiknisusį, ir, atrodanti, kaip nuorūka lietaus baloje...). Na, bet, nepamirškim. Čia taip pat narsiaširdžių kraštas. Net nepagalvočiau pliku užpakaliu tik po vilnos kiltu lakstyt tokiu oru. (O dabar – išduosiu paslaptį: tie pliki užpakaliai, pasirodo, turi prasmę tada, kai atvažiuoja jie į Vilnių ar į kitą Jevropos užkampį - kad patekt į vietinių „Respublikų“ pirmus puslapius. Nes kiti užkampiai – tokie, kaip Vatikanai, jau matė ir nusifotografavo... taip sakė jau pažįstami vietiniai. Nors... jei atvirai – niekada nežinai... Aš – nerizikuočiau... xexexe...).
Taigis – man Pilies Shop'e atsako: nerekomenduojam šiandien. Lyja. Laiptai į dangų - šlapi = galima paslįst + vėjas pučia = gali nupūst. Nuslįsi + nupūs į Loch‘ą (kas nesuprato – tebūnie – jūra, kad negaišt laiko, o jei gaišt, bet neilgai - kažkas panašaus į Norvegų fiordus. Turbūt...), prieš tai minkštai padėdami galvą ant, o po to ją sumaldami į akmenis ir palikdami smegenis ant uolų. Na, jei ne tave, tai tavo skėtį. Arba SONY. Taip, kad – mes už tave neatsakom. Eini – ant savo galvos. Čia, žinoma, susikonfūzijau. Šiaip tai – užėjau pirkt bilieto. Vietoj to, kad bet kuria kaina – NET MANO GYVYBĖS – bandytų man jį parduot ir paimt pinigėlį – dabar – še tau, kad nori. Kažkas čia ne taip... Aha, mano, kad aš toks ir esu, kaip atrodau. Nė velnio! Jūs ką? Aš sukoriau tokį kelią nuo pat rytų pakratės! Ištisas 1,5 val. Antrą kart nesakysiu, kiek man ta kelionė kainavo. Ir dabar manot išsigąsiu kelių slidžių laiptelių? (Statistikos megėjams: 547 – neskaičiavau, neišsigąskit tik ir nesusijaudinkit. Pasitaupykit. Perskaičiau internete planuodamas kelionę. (Ir kaip ligotai ji susiplanavo, my oh my...) Kad ir kokie nešvarūs ir neleidžiantys siekti pergalės jūsų tikslai būtų – lipsiu. Lipčiau, net jei ten kažkur viršūnėj ir bomba būtų padėta. Nors nieko sprogmenyse neišmanau – lipsiu - ir aš ją nukenksminsiu. Didvyrį mirtis aplenkia. Jei ką – skriste - paukščiu nuskrisiu ir saugiai nutūpsiu stoties perone. Kaip koks erelis. Pliaupiant lietui. Nors ir atrodau, kaip apipešiotas žvirblis...
Mano pavyzdžiu pasekė ir įkypaakių porelė šiaip. Keletą kart net trukdė fotkyt!!! Kur aš tai mačiau..? A-a-a... Dar Britų Kolumbijoj. Įsisvaizduokit. Ne, nesugebėsit... Aij, neiškęsiu – pasakysiu. Manot – egoistiškai pats vienas mėgavausi užkariavęs uolą? (Na, medalių prisiklijavau, kaip pas amžinatilsį Leonidą, bet tai buvo lygiai taip pat - FAKE, brač. My oh my...) Nė velnio. Plynuose akruose ploto kažkodėl tryniausi subinėmis su anais dviem. Yeah - teisingai išgirdot. TIK SU DVIEM KITAIS. Bet kaip silkių prigrūstoj statinėj. Su 2-iem. Subinėm. Ir juokiuosi, ir verkiu. Vienu metu. Kaip koks Homer'is Simpsonas. My oh my... Oh, I'm pathetic... Kažkoks prakeiksmas. Priminė senus gerus laikus Vancouveryj – štai jums - kariškas vaizdelis - parkas – tuščias. Suoliukų bent 100. Tu išsirenki nuošaliausią. Kad ramiai pažiūrėt į vandenyną. (Niekam neįdomu, kad mintys, gal apie krūtiningas blondines ilgomis kojomis iš po sijonėlių-šalikėlių. Niekieno reikalas. Parkas ir nuošalus suliukas su vaizdu į vandenyną tai paverčia estetišku vaizdu. Išgraužkit!). Ramiai. Vienas. Į vandenyną. 99% suoliukų palikai likusiam pasauliui....
Ir čia į parką atvažiuoja gausi kiniečių šeimyna. Kartomis. Su nešiojamu BBQ. Spėkit – kurį suoliuką pasirinko? Atspėjot? Sveikinu. Manot, aš pasiutęs? Pažiūrėčiau aš į jumi... (No comment).
Tiesa, užkandžiavau nerealiai. Beveik karališkai. Viename iš pastatų - kažkas panašaus į mažą muziejinę ekspoziciją. Žvakių tik trūko. Bet kažkoks siurrealistinis modernizams užtat tvyravo. Judesio daviklis įjungė šviesą - supraskit - apsiėjom be žvakių - galėjau pamatyt, nufilmuot ir paskaityt garbios vietos istoriją stenduose (bene kas ją iš tikrųjų žino?). Netempiant gumos - visa tai atlikęs jau traukiau iš kuprinės amuniciją - kiaulienos kepsnį (išvakarėse iškeptą štai šių baltųjų rankučių, kurių pirštai laksto dabar per klaviatūrą (neišsigalvokit - ne BILE KAIP, o per PC klaviatūrą klapsi - ot kokie!) - vėl užėjo anie. Vėl buvau. su 2-iem. Subinėm. My oh my. Daba nežinau nuo ko maudžia... Brrrr... Gerai, jau, gerai - žinau - nuo sėdėjimo... ;-)) Ok, nebepiktžodžiaujant. Neištvėręs paklausiau - o jumi dar čia nebuvot? (Aš gi pagal save. Aš jau buvau čia įlindęs, pakeliui į dangų...). Ne, pasirodo. Negi daba netikėt? Bet mano samdinio išvaizda ir nusiteikimas (beveik - NUSIKEIKIMAS) viską jiems pagaliau paaiškino. Viena - plynaukštėje, visai kas kita - nedidelėj patalpoj. Akmeninėj...
Taigis - mano plastikinis maistkonteineris (priverstas prisigalvot terminų - negi sakysi lunchbox? (oops! pasakiau!)), su vakarykšte kepto paršo riekele, vakarykštėmis virtomis BABY (neversiu - xaxaxa) bulvytėmis, Cherry (neversiu vėl) pomidoriukais (tie dar senesni, nei vakarykshchiai - xexexe) ir PEPSI skarbonke - šventoje kryžiuotoje vietoje - nišoje sienoje. Neištvėriau - nušoviau. Vaizdelį. Camcorderį panaudodams. Daug kartų...
***
Jau esu krootas. Galiu iki stoties nueit beveik užsimerkęs. Netgi be žemėlapio. Gerai, gerai - iki stotelės. Ir apskritai. Skrandis - papildytas. Nebesijaučiu lyg byrantis pro pirštus šlapias tabakas ir suplyšusios šlapios cigaretės. Jaučiuosi - RANGER'is... ;-))
Jau po 4pm. Valanda iki futbolo. Pila kaip iš viedro. Vienas tikrai užtikrintas dalykas šiose vietose. Pub'ų - ne-trū-ku-mas. Visada gali kažkuo pasitikėt. Tik teisingai pasirink...Deja. Tik ne tą šeštadienį. Kol Glasgow sijuonuota ir kariuomenė languotai bangavo ir ruošėsi virtuoaliam mūšiui su italais, likusi pasaulio dalis lygiai taip pat ruošėsi vietose. Supraskit - pub'uose. Na gal mažiau decibelų ore skrajojo gatvėse. Pubai - žinot - anglų kalboje yra labai spalvingas ir grėsmingas išsireiškimas. "JAM-PACKED". Kažkas panšaus į silkių prigrūstą statinaitę... O jau kur SILIOTKĖ, ten ir šnapsas. Privalomai... Na, aš čia vaizdžiiai išsireiškiau... Vienžo...
Provincija. Traukinių stot(-is)elė. Peronas. Stoginė. Kariškas vaizdelis. All over again. Krūva mokinukų. Apsiginklavę, kaip futbolo sirgaliai - veliavomis, languotomis beretėmis su ryžais plaukais suvenyriniais. Aidi aidi aidi, aidi aidi aidi aidi ah... riebūs keiksmai. Rūksta laužai (oops - cigaretės). Atidarinėjami kamščiatraukiu pigūs buteliai ir čia pat iš kakliuko lakama. Ir -jokio agresyvumo. My oh my... Matyta. Banalu iki skausmo. Bet... VEŽA. Galiu sakyt, kad savaitgalio išvyka - PAVYKO - nepriklausomai nuo to kas laimės galvų kapojimą... FUN. Ir trečią kart - nesakysiu, kiek man bilietas kainavo... ;-)) Negali pykt. Chebrytė į futbolą net nesiruošė. Per brangu, o ir bilietų negavo. Matėsi iš personalijų. Į pub'ą - neįleido. Matėsi vėl. Kaip ir aš - puikiai įsivaizdavo pasekmes, ir net nebandė joms žiūrėti į akis. Logiška. Kaip gerai - stoginė, pliaupiant lietui... Koks gaivus prirūkytas oras... Koks nepakartojamas mokinukių skandavimas savo cheerleaderių komandos šūksnių naktyje. Nemeluoju!!! Tikrai - kaip per mokyklos sporto varžybas kino filmuose apie paauglius!!!
***
Kaip tik lipau jau į autobusą stotelėje pakeliui namo - kai Narsiosios Širdys įspyrė kamuolį, kur reikia. Sprogo. Lyg būtų išmušę Kalėdas. My oh my. Neįsitikinęs, ar jaučiau tokią atmosferą kur kabake Vilniaus senamiestyj, kai lošia kašį Lietuvos rinktinė...
Nors ir galvojau, kad grįžęs pažiūrėsiu vakare apžvalgą, bet, pagaliau, ir mane įsuko. Buvau ryte neužtikrintas. Tas dingo galutinai. Užtikrintai, pakeliui namo, išslipęs kitoj stotelėj, užėjau į pub'ą baigt žiūrėt rungtynių. Jau nelabai supratau kalbos. Prieštaringa - labai ryškiai blah-blah-tavo. Ir rėkavo. Su ryškiu akcentu. Kažkodėl jų akcentas labai išryškėja, po pintos-kitos tauraus alaus. O gal tai mano klausa?
O futbolas buvo cool. Jei italai nebūt taip vaidinę, per likusį laiką, tai išvis sakyčiau - furbolas buvo - BRAVEHEART's.FUN. Ir futbole nebuvau. Ir nepasigėriau. Ir žinau, kas laimėjo. Pala, pala, pala... Jau kažkur tai buvo... After all - it's a small place. Banalu iki skausmo. Bet... VEŽA...
Friday, January 29, 2010
Sunday, November 18, 2007
VARTAI Į KITĄ MATMENĮ (LONG FORGOTTEN ARCHIVE) - DRAUGAMS
PEREKUR. KAVA.
Kaip kitaip, jei tai milžiniška animacijos ir vietinių muilo operų gamybos studija? Kavos ir parūkyt... UNITED TELEVISION... Kavos ir parūkyt... Tai kaip HARE KRISHNA.... Briaunuotos stiklinaitės talpa ir forma labai labai primena tokias, iš kurių nusivylę policininkai skandina savo negandas Holivudo filmuose... Šaukštelis tirpios Nescafe ir šliūkšnis pieno, kuris kiaurą dieną (ar parą) verdamas – tuo pačiu visos bakterijos, tarp jų ir priešiškos – išverdamos – tokias galima išgerti nesibaiminant dėl dizenterijos, tuo pačiu išsiskiria cukrus. Saldu, kad net šikna susiklijuoja... Ir, jei viską teisingai perskaitėt, tai suprasit, kodėl pirštai patys suspaudė seną gerą mokyklos laikų išsireiškimą... Perekur. Geras, vis dėl to išradimas, ar ne? Cigaretės – po vieną... susuktos pirštais ir surištos paprastu siūlu, kad neiširtų – man dažniausiai pakliūdavo ružavas... kad neiširtų... Nesu CHAIN smoker‘is, ir todėl nedrįsiu savęs vadinti ekspertu, bet skonis... NU, ŠIENAS, CHEBRA, NU NE KITAIP.... Man svarbiausia – ne arkliamušiai... Ir net nesmirda kanopomis, kaip koks „DYMOK“, kai esi kariniame orkestre... Taigi, toliau tęsiant lietiuvišką šneką – PRIKOLAS. Ir tada viskas stoja į vietas - rikšos pavėsyje muša vietinę „AKĮ“, vaikai nupjautais raiščiais ir sausgyslėmis kaulyja išmaldos, čia pat ant kelių kuolų ištemptas juodas kaip šiukšlių maišų celofanas – jų namai, kur apart senelių, tėvų, brolių, seserų ir naujagimių dar gyvena vienas – kitas šuo, keletas kačių, kiaulė su paršiukais, ožka ir tarp dviejų plytų liepsnoja laužavietė, verda puodai... Ir jau visai įprasta – kvėpuojam lyg turkiškoj pirtyj (tik vietoj eukalipto – saldus smilkalų kvapas, sumišęs su atviru drenažo grioviu) - taip ir norisi sumosikuot rankom ir išsklaidyt garus... Kaip kokiam transe... Tada pagalvoji – einu atgal – apsauginis bandys persiplėšt tarp vergo ir viršininko – gal ir verta apsimest durnium, bet kiek galima? Svarbiausia – kon-di-ci-o-nie-rius, butelinis vanduo ir internetas... Kitas matmuo...
***
Šeštadienis. Darbo diena. Nežinojot? Bet... galų gale – normali pasaulio pusė nedirba. Šeštadienis. Ir nieks neieškos. Todėl man ši darbo diena trumpesnė. Aš taip sugalvojau. Chebra, iškvieskit man taksą, please. Važiuoju prie vandenyno. Ten vartai stovi... Ypatingi pageidavimai – tegu vairuotojas kalba angliškai... Na, kondicionierius būtų jau premium klasė... Dėkui. „Do You speak English..? “ „YES! “ Cool. Pasakyta ir gipsas. Tai bent servisas. Bet neužilgo pradedu blaškytis – nerandu, nejaučiu ir kitaip neatkreipia į save dėmesio kondicionierius. Kur? Atsakymas lyg granite iškaltas – „YES! ”… Wow, wow, wow… Tai kalbi angliškai? „YES“... Todėl atsidarau langą, atiduodu save aplinkybėms suvalgyti ir susikoncentruoju į vietines grožybes ir įžymybes... Taksistas, žinoma, stengiasi atidirbt – nors ir nuo kelionės pradžios NEBESUPRANTU aš angliškai, bet „pažiūrėkite į karę“ ir „pažiūrėkite į dešinę“ dar atskiriu... Tai neturi sienų... Tik spėju sukiot kamerą... Aštuoniolika milijonų... Atitinkamas ir judėjimas. Military road. Pavadinimas viską pasako. Gatvės nesužymėtos, šaligatvių nerasta. Neišsimušam iš ritmo... Eilių gatvėjeje – tiek kiek pavyksta sudaryti „natūraliu eilių susidarymo būdu... “ Ar tai būtų karvė, ar pėstysis, ar dviratininkas, ar autobusas, kuris vos-ne-vos matosi iš jį apsėdusių ir apgulusių nešulių, keleivių, zuikių ir kitų nelabųjų. Din din din... variokai groja per automolių langus ir kėbulus.... Beprotiška ir beprasmiška, bet... negali pykt... Spausk klaksoną nespaudęs - kol nebumtelsi kažkam į užpakalį nepasitrauks. Bet kas svarbiausia – visi atsipūtę... Maždaug – na, jei jau taip nori, tai pasitrauksiu... visi spaudžia, beje - lyg tas garsas sureguliuotų eismą... Signalą spaudžiam mes, signalizuoja mums – neišsimušam iš ritmo... Automobilis pristabdo – kaip mat visi langai aplimpa – ir din din din variokais, din din din... O aš žiūriu į dangų ir apsimetu, kad svajoju apie tas visas grožybes, nes esu nemąstantis turistas – paklusniai vykdau bene pirmąjį auksinį patarimą – neduok nei vienam nė penso! Nes kaip mat prisistatys visa tikslinė auditorija... Nuo aštuoniolikos milijonų, manau, procentas pakankamas susidarytų... Nejučia pagalvoju, jei panašiai būtų Vilniuje, tai po pusdienio būtų malonu važinėti, gatvės ištuštėtų, o ligoninės persipildytų... Ne dėl avarijų, neįsijauskite... Štai jums kariškas vaizdelis – šaltiems ir išlaikytiems šiauriečiams lietuviams greit nusibostų problemas spręsti rodant vidurinįjį pirštą, mygiant klaksoną ir besikeikiant – jie gatvėse ir sankryžose iššoktų iš automobilių, ir kraujas būtų pralietas. Netgi, įtariu, šaunamieji ginklai prabiltų... Per tris valandas besidairant į kairę ir dešinę viskas palaipsniui pasikeitė. Apart kvapo, žinoma... Bet jau nebeerzina. Koks 10 dienų ir tampi kietaskūris bei kietauoslis. Karštis, drėgmė, kvapas - din din din... Judėjimas pastebimai pasidarė tvarkingesnis, atsirado šaligatviai (!!!), gatvių apšvietimas, o taip pat ir stiklo-betono statiniai. Kaip ir vietinis sitis? (CITY – past.). Ofisai? Net ir parduotuvės – panašios į parduotuves – su vitrinom (!) Žinoma, iki Manheteno toli... bet tai visiems toli iki Manheteno... Nebeliko gatvėse išmaldaujančių šlubų, bekojų ir berankių vaikų ir variokų muzikos. Tiesa – karvės ant gatvės liko... Sumąstau, kad tai ne tos pačios, kur buvo prieš kokias dvi valandas.. Šitos turtingesnės. Šventa... Taksistas ištiesė ranką, ir, kraipydamas į šonus galvą pradėjo pasakot nuo laiko ir hepatito pageltusią šeimos ir gyvenimo istoriją – žmona, vaikai, ne mano rajonas, atgal grįžt nebeapsimoka – 500 rupijų. (Įprastas vaizdelis, ar ne?) 200 – sakau. Atsakymas išsamus – “YES”. Bet mano ranka su ištiestom kupiūrom švelniai atstumiama ir vėl... Pasistumdom kurį laiką. Ai, nusiboodo. Palieku ant sėdynės 250 ir išsinešdinu velniop. Kaip transe. Einu prie vartų. Hare Krishna...
***
Išeinu į žvalgybą. Teisingiau – aš čia gyvenu... Kava, cigaretės, švieži kokosai. Kaip daina! Ginkluotė mano menka. Kuprinė ir vienišas camcorderis ant peties - dabar dažnai pagalvoju, kaip būtų pravertęs foto aparatas... My oh my... Aš apgailėtinas... Įprasta – aplinka staiga pasikeičia, ir pasijunti, lyg būtum paspaudęs „PAUSE“. Trečdalis spokso. Ne geriau – ŽIOPSO. Arba ne. Angliškai skamba dar įtikinamiau – STARING. Ne aštriai, ne gręžiančiai, ne skaudžiai, ar kaip nors kitaip madingai. Bukai. Kaip plyta. STARING. THICK AS A BRICK. Negali pykt... Toks ritmas. Aš dirigentas. Batutą atstoja camcorderis. Trečdalis kalbina ir bendrauja. Čia tai cool. Mojuoja net iš kitos gatvės pusės (o gal grūmoja?!), šaukia, šypsosi, nenustygsta vietoje. Bet kokiu atveju, apart visko dar ir neužsičiaupia. Bet artyn neina. Labai diplomatiška. Viskas spinduliuoja džiaugsmu ir nuoširdumu. Net mintis nekyla, kad galėtų tyčiotis. Ne taip, kaip kažkada mokyklos laikais Maskvoje – nekaltas klausimėlis „Kada gimdei..? “ Pamenat? Kažkokie burtai. Kol bandau veiksmais pateisinti krikščionišką terminą „Akis už akį“ ir nuoširdžiai žiopsau atgal į savo žiopsotojus, bei mojuoju, grūmoju, šoku keistus šokius ir bandau išspaust šypseną antrai kategorijai, tuo pačiu metu žvelgdamas į pasaulį pro camcorderio viewfinder‘ (tuo metu dar neturėjau tokio, kur su ekranu – teko naudotis tik akute – past.) – kas labai apkarpo regos lauką, vyksta vartotojiškas, nuoširdus ir geranoriškas patikrinimas. Paprastas. Rankomis. Ir pirštais. Trečias trečdalis išėjo į areną – ratas užsidarė... Ir, nors jau pripažįstu esąs apgailėtinas lameris, kuris nė velnio kalbų nesupranta, o ypač anglų, greitai mokausi. Žąvimasi mano kedais, šortais, Fruit of The Loom marshkinėliais, ir žinoma SONY. Gipsas. Nebegaliu filmuot. Bet užtat man paaiškina, kas per markė, modelis ir visokie kiti pribumbasai. Negaliu pykt... Labiausia nepykstų, kad sutaupėt laiko ir nepuolėt skaityt man instrukcijos.... Pagaliau. „A, Amerikietis? “ – aš gi su NY beisbolke! Panašu, kad atsigamina anglų k. žinios – cha - nušvintu kaip kokia gviazda! „NE“. Tada netgi šmaikštaujant – kolonizatoriai pasėjo savo keisto humoro sėklą, o vietiniame klimate ji mutavo – „O, Yeah? O kas tada? “ Išvada paprasta – „Sakyk ką nori, bet atrodai kaip tie, kurie Afganistaną bando suakėti, suarti ir paversti derlinga žeme... Bet mes ant tavęs nepykstam. Mums dzin... Gera beisbolkė. “ Ir jokios agresijos. Ko nenusprogau. Matyt, laukiau, kad pasiūlytų – „SOOBROZIM? “ Aš pakankamai trenktas ir mėgstantis konfliktuoti. Patikėkit – nepavyko... Meistriškai judanti ir saulėje žybsinti mačetė užhipnotizavo. Šviežus kokosas prie akių išdarinėtas per 42 sekundes. Jau čiulpiu šiaudelį. Šventa teisybė – ir atsigeri, ir pavalgai .... Ir, nors tokie pat žali kokosai ant palmės virš galvos, bet pavyksta išsiaiškinti, kad manasis – ne toks šviežias, kaip anie... Et, bala nematė... Net nežinau, ar nusivyliau, ar apsidžiaugiau... Raminu save, kad ne viskas prarasta. Išvada džiugina - baltai moteriai čia būtų ragas... Ir visi linguoja galvas į šonus. Kaip kinuose. Kitas matmuo... Todėl kitą rytą užsimaukšlinu beisbolkę su MAXIMA...
***
Dairausi pro kameros taikiklį. Vandenynas, vartai, šaligatviai, karvės, šviežiausi ir žaliausi kokosai, vitrinos, saldus opiumo bei puvėsių kvapas. Hare Krishna... Tikslas Nr. 1 – U2. Po to kai Londone 2-ose vietose susitrenkiau kaktą į užrašą SOLD OUT (iki šiol negaliu patikėt!!!), negaliu apsiramint. Logiška mintis – čia taip nebus. Kitas matmuo. Tik civilizacijai tai nė motais. Prekyba – visur prekyba... Neapsirinku. Na, ką gi. Dabar galiu ramiai „GET MYSELF TOGETHER, nes nebesu daugiau STUCK IN THE MOMENT. Ką tik GOT OUT iš to MOMENT‘o... “ Dabar prisiminus - viskas atrodo netgi daugiau nei apgailėtinai. Iš tikrųjų tai privalėjau ieškot kokių nors perkusijos ir sitaro garsų prikimštų CD, kad galėtume panaudot samplams, įrašinėdami vėliau kokį nors popsą... my oh my... Porą blokų pravažiuoju rikša. Šiais civilizacijos ir komunikacijų laikais rikšos irgi pažengę (ar pažengusios?). Kad neįsijaustumėt. Viskas motorizuota. Vadink kaip nori. Motoroleris, ar mopedas, ar kažkas panašaus. Tvarka išlikusi. Vežikas sėdi priekyje, aš įsitaisau už jo po brezentiniu stogeliu. Čia ne automobilis. Išmaldaujančiųjų, variokais skambinančiųjų muzika dažnai groja man per rankas ir pusnuoges kojas. O aš kratausi, ir rezonuoju į ritmą... Aštuoniolikos milijonų... Privažiavom... Apsiginkluoju kamera ir lendu su minia į teritoriją. Pasitinkantis vienuolis pasveikina įeinančius „Hare Krishna“. Jaučiuosi išdidžiai - turiu teisę atsakyti tuo pačiu. Net ne iš mandagumo... Taigi, Establishing shot... Nė velnio. Apsauga. Kaip žinote, kalbų mokausi greitai, todėl nesunkiai suprantu, kad čia filmuot negalima. Tereikia kokį 100 m pakentėt, įsispraust į šventyklą, o tada jau... galėsiu prisidėt prie dokumentikos ir istorijos kūrimo, kiek tik širdis geidžia. Arba, tiksliau pasakius, kiek kasetėje vietos užteks... Prisitaikome prie vietinių papročių ir ritmo. Pirmyn – kur baltas marmurinis stebuklas stovi... Oops! Nusiaunam, nusiaunam. Kaip dabar mindysi dievybę? Grindinys – nerealus. Nors ir solidus – kažkas panašaus į plyteles, bet jų nepamatysi. Tik pajusi. Basas. Nes įbrendi į poros centimetrų storio marmalynę... Atiduodam duoklę... Paliekam kedus atviroj spintelėj palei marmurinę sieną, kuri baigiasi už horizonto... Jei tuo metu ir buvo šovus mintis – viskas – neberasiu be palydovo ir GPS, tai ją greit nužudė minia, ritmas, muzika ir opiumo smilkalai... Transas... Bet aš gi ne iš kelmo spirtas. Galų gale – kam reikėjo 20 val. praleisti aukštai danguje, aplenkiant visas bombas ir Al Qaedas? Ir dar – kaip bevartyk – esu nesuprastas, tai galiu pabūt ir išskirtinis. Baltos frotinės sportinės kojinės tam labiausiai tinka. Ir jausmas paduose – nepakartojamas… My oh my… Dabar suprantat, kodėl gailiuosi neturėjęs fotoaparato? Kaip ir visur pasaulyje – net ir Vilniuje – jie visi vienodi. Tik čia dar ir galvom švytuoja, kaip laikrodžiai. Apsauginis. Čia filmuot negalima. Eik lauk iš šventyklos ir ten šaudyk kiek nori. Pala, pala, sakau, bet gi man jau… “Nieko nežinau. Ten buvo kitas apsauginis. Čia – mano teritorija”. Aš pastebimai susikonfūziju. Nesusinerviju. Čia tas neveikia. Tas jausmas prasmegęs į kitą matmenį. Kur demokratija?! Mintyse sukasi vakarietiški civilizacijos pasiekimai – spauda, televizija, deputatas, advokatas… Bet vaizdai išsikraipę, kažkokie net ne trimačiai… Gal šešiamačiai? Kaip pas BIG LEBOWSKI… Po dozės cocos ir alkoholio. Haliunikai, vobshchem…Kaip kad kai kurie literatūros kūriniai sveitainėje… Einu ieškot viršininkų. Principų nieks nenuskandino, ir tuo didžiuojuosi. Einu be batų. Gal padės. Ir pižoniškos baltos kojinės nesuveiks kaip raudona spalva buliui... Kaip ir NESITIKĖJAU, mano nusiteikimas buvo daugiau, nei pozityvus ir atnešė rezultatų. Viršininkas – vienuolis. O kaip gi kitaip? Jau stogas važiuoja... „Dievas Krishna maloningas. Viską leidžia. Gali daryt ką nori. Ir kiek nori... “ Na, aš supratau teisingai - tai apie mano hobi – filmavimą. Bet mes vėtyti ir mėtyti. Nepamirškit, kur gimėm ir augom...! Stogas parvažiavo. - Pala, pala, - įsidrąsinu, - davai, popierėlį man išrašyk. Negaliu aš gi basas per biurokratijos koridorius lakstyt be galo... Nepamirškim, kur gimėm ir augom... Užteks... - No problem, - paima klijuojamųjų užrašų lapelį ir kažką parašo. Šventam rašte nieks antspaudų nededa. Nuolankiai. Abipusiai - Hare Krishna... Jaučiuosi labai užtikrintai, ypač spausdamas švento rašto ištrauką delne... Elgiuosi kaip koks narcizas. Jau iš tolo pamatau alkūnėmis pro minią besiiriantį apsauginį – šventas raštas pasiuntė jo nusiteikimą pas nirvaną – viską nufilmavau – cha-cha-cha... Bliamba – čia ne VISI... Čia VISKAS APSIPŪTĘ... ir ATSIPŪTĘ... Dievas Krishna, dievas Ganeisha, dievybės – moterys, opiumo svaigesys, perkusija, minia einanti apsivalymo ratais pro ekspozicijos vitrinas, minia susėdusi viduryje po skliautais, ta pati daina be pabaigos... Kažkuriuo momentu prie jų prisijungiau... Tų, kurie po skliautais... Kai nufilmavau vitrinas... Tada atrodė, kad tai kelias į kitą matmenį... Išeinant vienuoliai dalino į palmės lapą įkrėstos geltonos košės – Hare Krishna. Velniškai skanus tas rytų skonis... Nieko nuostabaus – medus – vienas pagrindinių ingredientų. Vos neapsisukau atgal... Dėl vieno samčio... Kaip apgailėtina... Tik... protingai padaryta – būtų tekę eiti visą ratą ir vėl... O antrų kojinių neturėjau... Neįtikėtinai lengvai radau savo kedus. Elgiausi pižoniškai iki galo. Kojines čia pat išmečiau į šiukšlių dėžę. Ir toliau buvau basas. Keduose.... Opiumo smilkalų didelės pakuotės. Užteks ilgam. Pas mus neįprasta kūrenti puokštėmis po 10... Užkuriam 1 – 2 per vakarušką – ir VSE TAŠČIUTSIA... Dievo Krishnos su žmona ir drambliagalvio Ganeishos figūrėles turėtų saugot namus ir nešti laimę... YOU‘VE GOT TO GET YOURSELF TOGETHER ‘CAUSE YOU‘RE STUCK IN THE MOMENT AND YOU CAN‘T GET OUT OF IT... Hare Krishna...
***
EPILOGAS
Viskas. Bush‘paskelbė karą pasauliniam terorizmui. Rugsėjo 11-oji. Niekur neišskridau. Tą vakarą gavau progos dar sykį išgerti Vilniaus senamiestyje. Diskutavom, per kiek laiko amerikiečiai sulygins su žeme kalnus Afganistane ir, paruošę placdarmą naujiesiems plėšiniams, pradės nederlingą dykumą versti žaliuojančia didžiule oaze.... Taip begeriant... baigėsi ir vizos galiojimas.... Ambasadoj (kaip ir daugumoje) – vaizdelis kaip per Jaunimteatrio senas geras „Muzikos pamokas“... Visi vaikšto, juokauja, kavutę (ar arbatėlę) geria, bet nieko nevyxta. Nepaisant to, kad buvau pirmasis, po kokių 40-ies minučių po oficialios darbo laiko pradžios, pakviečia prie langelio. Pakeiskit vizą. Man atgal į tarpuakį – “penkios darbo dienos”. Turėkit proto – jau praėjęs aš tuos pragaro ratus. Va – viza pase, tik teroristai iš manęs laiką pavogė. Guys, have a common sense, kaip sakoma. Blame the TERRORISTS!!! Or Bush.... Ir tada matau vaizdelį, kuris iškart primena kažkokius debatus Seime, kaip kažkoks pareigūnas mušėsi į krutinę, jog „TCHNIŠKAI VIZA ĮMANOMA, ir tai – labai pasistengus, PAGAMINTI PER TRIS DIENAS. “ Čia pareigūnai už stiklo sėdintys sava kalba pasiginčyja (gal ir pameilikuoja, o gal ir pasilazdavoja, bet kas man – europiečiui....), suspaudo keletą klavišu, kažką atspausdina ant dvigubo klijuojamo lakšto, atskiria vieną nuo kito ir lipnią dalį įspaudžia į žalio paso puslapį. Viza. Kokios 3 minutės. Analyse this... Pirmosios dienos, kaip visada – euforiškos. Net skėtį iš manęs paima lipant į lėktuvą, nekalbant jau apie apgailėtinus plastmasinius įrankius, prie apgailėtino lėktuvinio davinio.... Bet užtat ramu. Skraidančiųjų ganėtinai pabyrėję – apart tokių kaip aš – iš reikalo, arba... na, patys spręskit... Gaunu visas 3 sėdynes. Skaitau, geriu ir miegu išsitiesęs.... vis dėl to – 20 val. ore… Bet užtat taip komfortabiliai, kaip tik lėktuve įmanoma... Kai skrendam virš Afganistano įjungiu periferinius daviklius – gal gausim pranešimą, jog į svečius ateina kokia paklydusi raketa, bet paskui pasijuntu kvailai, nes monitorius rodo 22 000 pėdų aukštį... Nebent Alachas ir Mohamedas užsiims... Alkoholis... Muitinė ir imigracija neužtrunka – toliau – sulėtintas kinas. Kvėpuot neįmanoma. Saldu ir tanku. Nors fizikos pamoką pravesk. Apie oro tankį ir spaudimą drenažo vamzdžiuose žemės paviršiuje. Po kelių minučių esu šlapias. Nuo visko. Nuo prakaito taip pat. Kaip garinėje. Prieina kažkoks pareigūnas. Oficialus. Su asmens kortele. Pasiūlo pavežėt. Kaip išaiškėjo viešbutyje – apgavikai. Šlykštus melas. Sumoku gal penkis kart daugiau, nei brangu. Štai kodėl jie dėjo į kojas kai pamatė artėjant viešbučio tarnautoją. Net nepasiėmė visko. Galiu džiaugtis sutaupęs, blyn... Bet esu kaip pritvokstas ir priblokštas protfeliu, prikimštu plytų. Patikėkit – šito nieks nepapasakos ir knygose neperskaitysi. Tikėkis ko nori. O gausi kulką į tarpuakį. Arba granatą į burną, kaip DeArnis pasakytų... Todėl nusispjaunu, suvalgau STEAK‘ą šventų karvių šalyj, išgeriu alaus ir einu žiūrėt Manchester United per kabelinę TV. Hare Krishna... *Karas prieš terorizmą įsibėgėja. Visi žinom – kai du pešasi, trečias nukenčia. Visi tretieji – t. y. aviakompanijos virsta, kaip girioj ąžuolai... Manoji neatsilieka ir bankrutuoja - dabar tik kartą per savaitę išveža vaikus paklydėlius namo. Nors tiek... Atsisveikinimo nėr. Aš pro vartus neįžengiau, visi kiti – liko anoj pusėj, o per slenkstį mūsuose nepriimta... Žmonai nupirkau tikrą nerealiai brangų sarį su daugybe metrų šilko, o chebrai vežu butelį vietinės skaidriosios ir rankom susuktų cigarečių (kad tik neprisikabintų ant Europos žemės dėl jų. Vis dėl to čia teroristinių kraštų išmislas, visokios žolės rūkstančios...). Tiesa – apie skaidriąją – vietiniai muitininkai pažiūrėjo į butelį, pažiūrėjo viens į kitą, į mane ir paklausė – kas čia? Nepasimečiau – jum geriau žinot. Man pažįstamų rašmenų nėr ant etiketės. O anie dar kartą viens į kitą ir kad puls žvengti.... Ir dar vos ne pirštais į bonkę, į mane... Tai bent vaizdelis. Aš kaip baltas europietiškas stulpas iškilęs tarp tamsios chebros su antpečiais ir kepurėm su snapeliais... Rimtai pagalvojau – DUSTAS... Bet, su visu kroviniu praleido ir išleido.... 20-iai valandų... (Užbėgant už akių – produktas Vilniuje turėjo pasisekimą nerealų ir visi ragavę – iki šiol gyvi – past.) Žinot, kuo Ciūrichas kitoks? Atmetus technologinius pasiekimus, laikas sustojęs. Jokio terorizmo ir jokių karų. Skėtį gražino. Kavos puodelis, kaip vakarienė pobrangiam viešbutyj kitoj pasaulio pusėj. Ir dar – oras – net traška.... *STAIGA PUSIAUKELĖJ SUSTOJI, KAD VISKĄ BLAIVIAI APMĄSTYT – KUR IŠĖJAI, KĄ PALIKAI, IR TAVO PIRŠTAI NIEKO NESUGROJA... * Aštuoniolika milijonų. Kas keli žingsniai – rūksta puokštės smilkalų. Net jauti KĄ KVĖPUOJI. Kiaurus metus +30 ir daugiau… Sunku įsivaizduoti. Atvirai – kai prisimenu, jaučiu net kvapą, jaučiu aiškai, aiškiai… Paprastai tariant – kitas matmuo. Net nežinau koks. Tas, kur visi atsipūtę... Pasakysit MTV ir CNN skamba kaip prekinių ženklų vardai? Hmm... Ar esate pakankamai suaugę, kad prisimintumėt mokyklos laikų favoritus kaip „Kerštas ir įstatymas“, „Gabalėlis duonos“, „Apsišaukėliai per prievartą“? Tada tendencijas supratote... McDonalds? Čia jau gaunat kulką į tarpuakį – tas pats curry, tik bandeles sukištas... Ir ne todėl, kad karvė – šventa mėsa. Steiką restorane gausi no problem. Tiesiog. Kitas matmuo... Ištisos kartos ir kastos rikšų vairuotojų kiaurą diena loš kortomis ir, jei nenorės, neprisiprašysi, nors ir milijonus siūlytum... Panašiai, kaip kažkada stebėta scena Vilniaus oro uoste – taip vadinami „taksistai“ (dar „bezpredelo“ laikais) lošė kortomis, nusileido pasiklydęs lėktuvas, kažkoks naivuolis (gerai apsirengęs) buvo pasiryžęs mokėti kokius $ 50 iki Lukiškių aikštės, bet chebra mušė „AKĮ“ („OČKO“ – past.) – pasiuntė viens kitam pasiūlymą ratu, kol galų gale paleido į orą verdiktą – „DA POŠIOL ON NX... “ Tik šioje vietoje iškart pajutote skirtumą – kur agresija, o kur „A NAM PX... “. Visada susikonfūziji, grįžęs į įprastą aplinką – štai vyko čia English Bay 2nd Beach Govindos festivalis prieš porą mėn. Tokia bendruomenė iš Indijos nereali. Didelė ir plati. Šeimomis, kartomis ir kastomis. O, spėkit, kas šoko ir dainavo, ir į sarius susisupę buvo? Europietiško gymio beveik visi... Rimtai. Nesuprantu. Apgailėtinai atrodė. Angliškai geriau. PATHETIC... Kaip ir kažkada Vilniuj vienuolis, siūlantis įvairias šventas knygas paklausė ar buvau ir mačiau – ir leptelk tu man – buvau, mačiau ir dainavau.... Tai žmogus puolė prieš mane klauptis... Hare Krishna... Ir oras net traška. Anglai dažnai vartoja labai cool apibūdinimą... CRISP... Cold and crisp...
Kaip kitaip, jei tai milžiniška animacijos ir vietinių muilo operų gamybos studija? Kavos ir parūkyt... UNITED TELEVISION... Kavos ir parūkyt... Tai kaip HARE KRISHNA.... Briaunuotos stiklinaitės talpa ir forma labai labai primena tokias, iš kurių nusivylę policininkai skandina savo negandas Holivudo filmuose... Šaukštelis tirpios Nescafe ir šliūkšnis pieno, kuris kiaurą dieną (ar parą) verdamas – tuo pačiu visos bakterijos, tarp jų ir priešiškos – išverdamos – tokias galima išgerti nesibaiminant dėl dizenterijos, tuo pačiu išsiskiria cukrus. Saldu, kad net šikna susiklijuoja... Ir, jei viską teisingai perskaitėt, tai suprasit, kodėl pirštai patys suspaudė seną gerą mokyklos laikų išsireiškimą... Perekur. Geras, vis dėl to išradimas, ar ne? Cigaretės – po vieną... susuktos pirštais ir surištos paprastu siūlu, kad neiširtų – man dažniausiai pakliūdavo ružavas... kad neiširtų... Nesu CHAIN smoker‘is, ir todėl nedrįsiu savęs vadinti ekspertu, bet skonis... NU, ŠIENAS, CHEBRA, NU NE KITAIP.... Man svarbiausia – ne arkliamušiai... Ir net nesmirda kanopomis, kaip koks „DYMOK“, kai esi kariniame orkestre... Taigi, toliau tęsiant lietiuvišką šneką – PRIKOLAS. Ir tada viskas stoja į vietas - rikšos pavėsyje muša vietinę „AKĮ“, vaikai nupjautais raiščiais ir sausgyslėmis kaulyja išmaldos, čia pat ant kelių kuolų ištemptas juodas kaip šiukšlių maišų celofanas – jų namai, kur apart senelių, tėvų, brolių, seserų ir naujagimių dar gyvena vienas – kitas šuo, keletas kačių, kiaulė su paršiukais, ožka ir tarp dviejų plytų liepsnoja laužavietė, verda puodai... Ir jau visai įprasta – kvėpuojam lyg turkiškoj pirtyj (tik vietoj eukalipto – saldus smilkalų kvapas, sumišęs su atviru drenažo grioviu) - taip ir norisi sumosikuot rankom ir išsklaidyt garus... Kaip kokiam transe... Tada pagalvoji – einu atgal – apsauginis bandys persiplėšt tarp vergo ir viršininko – gal ir verta apsimest durnium, bet kiek galima? Svarbiausia – kon-di-ci-o-nie-rius, butelinis vanduo ir internetas... Kitas matmuo...
***
Šeštadienis. Darbo diena. Nežinojot? Bet... galų gale – normali pasaulio pusė nedirba. Šeštadienis. Ir nieks neieškos. Todėl man ši darbo diena trumpesnė. Aš taip sugalvojau. Chebra, iškvieskit man taksą, please. Važiuoju prie vandenyno. Ten vartai stovi... Ypatingi pageidavimai – tegu vairuotojas kalba angliškai... Na, kondicionierius būtų jau premium klasė... Dėkui. „Do You speak English..? “ „YES! “ Cool. Pasakyta ir gipsas. Tai bent servisas. Bet neužilgo pradedu blaškytis – nerandu, nejaučiu ir kitaip neatkreipia į save dėmesio kondicionierius. Kur? Atsakymas lyg granite iškaltas – „YES! ”… Wow, wow, wow… Tai kalbi angliškai? „YES“... Todėl atsidarau langą, atiduodu save aplinkybėms suvalgyti ir susikoncentruoju į vietines grožybes ir įžymybes... Taksistas, žinoma, stengiasi atidirbt – nors ir nuo kelionės pradžios NEBESUPRANTU aš angliškai, bet „pažiūrėkite į karę“ ir „pažiūrėkite į dešinę“ dar atskiriu... Tai neturi sienų... Tik spėju sukiot kamerą... Aštuoniolika milijonų... Atitinkamas ir judėjimas. Military road. Pavadinimas viską pasako. Gatvės nesužymėtos, šaligatvių nerasta. Neišsimušam iš ritmo... Eilių gatvėjeje – tiek kiek pavyksta sudaryti „natūraliu eilių susidarymo būdu... “ Ar tai būtų karvė, ar pėstysis, ar dviratininkas, ar autobusas, kuris vos-ne-vos matosi iš jį apsėdusių ir apgulusių nešulių, keleivių, zuikių ir kitų nelabųjų. Din din din... variokai groja per automolių langus ir kėbulus.... Beprotiška ir beprasmiška, bet... negali pykt... Spausk klaksoną nespaudęs - kol nebumtelsi kažkam į užpakalį nepasitrauks. Bet kas svarbiausia – visi atsipūtę... Maždaug – na, jei jau taip nori, tai pasitrauksiu... visi spaudžia, beje - lyg tas garsas sureguliuotų eismą... Signalą spaudžiam mes, signalizuoja mums – neišsimušam iš ritmo... Automobilis pristabdo – kaip mat visi langai aplimpa – ir din din din variokais, din din din... O aš žiūriu į dangų ir apsimetu, kad svajoju apie tas visas grožybes, nes esu nemąstantis turistas – paklusniai vykdau bene pirmąjį auksinį patarimą – neduok nei vienam nė penso! Nes kaip mat prisistatys visa tikslinė auditorija... Nuo aštuoniolikos milijonų, manau, procentas pakankamas susidarytų... Nejučia pagalvoju, jei panašiai būtų Vilniuje, tai po pusdienio būtų malonu važinėti, gatvės ištuštėtų, o ligoninės persipildytų... Ne dėl avarijų, neįsijauskite... Štai jums kariškas vaizdelis – šaltiems ir išlaikytiems šiauriečiams lietuviams greit nusibostų problemas spręsti rodant vidurinįjį pirštą, mygiant klaksoną ir besikeikiant – jie gatvėse ir sankryžose iššoktų iš automobilių, ir kraujas būtų pralietas. Netgi, įtariu, šaunamieji ginklai prabiltų... Per tris valandas besidairant į kairę ir dešinę viskas palaipsniui pasikeitė. Apart kvapo, žinoma... Bet jau nebeerzina. Koks 10 dienų ir tampi kietaskūris bei kietauoslis. Karštis, drėgmė, kvapas - din din din... Judėjimas pastebimai pasidarė tvarkingesnis, atsirado šaligatviai (!!!), gatvių apšvietimas, o taip pat ir stiklo-betono statiniai. Kaip ir vietinis sitis? (CITY – past.). Ofisai? Net ir parduotuvės – panašios į parduotuves – su vitrinom (!) Žinoma, iki Manheteno toli... bet tai visiems toli iki Manheteno... Nebeliko gatvėse išmaldaujančių šlubų, bekojų ir berankių vaikų ir variokų muzikos. Tiesa – karvės ant gatvės liko... Sumąstau, kad tai ne tos pačios, kur buvo prieš kokias dvi valandas.. Šitos turtingesnės. Šventa... Taksistas ištiesė ranką, ir, kraipydamas į šonus galvą pradėjo pasakot nuo laiko ir hepatito pageltusią šeimos ir gyvenimo istoriją – žmona, vaikai, ne mano rajonas, atgal grįžt nebeapsimoka – 500 rupijų. (Įprastas vaizdelis, ar ne?) 200 – sakau. Atsakymas išsamus – “YES”. Bet mano ranka su ištiestom kupiūrom švelniai atstumiama ir vėl... Pasistumdom kurį laiką. Ai, nusiboodo. Palieku ant sėdynės 250 ir išsinešdinu velniop. Kaip transe. Einu prie vartų. Hare Krishna...
***
Išeinu į žvalgybą. Teisingiau – aš čia gyvenu... Kava, cigaretės, švieži kokosai. Kaip daina! Ginkluotė mano menka. Kuprinė ir vienišas camcorderis ant peties - dabar dažnai pagalvoju, kaip būtų pravertęs foto aparatas... My oh my... Aš apgailėtinas... Įprasta – aplinka staiga pasikeičia, ir pasijunti, lyg būtum paspaudęs „PAUSE“. Trečdalis spokso. Ne geriau – ŽIOPSO. Arba ne. Angliškai skamba dar įtikinamiau – STARING. Ne aštriai, ne gręžiančiai, ne skaudžiai, ar kaip nors kitaip madingai. Bukai. Kaip plyta. STARING. THICK AS A BRICK. Negali pykt... Toks ritmas. Aš dirigentas. Batutą atstoja camcorderis. Trečdalis kalbina ir bendrauja. Čia tai cool. Mojuoja net iš kitos gatvės pusės (o gal grūmoja?!), šaukia, šypsosi, nenustygsta vietoje. Bet kokiu atveju, apart visko dar ir neužsičiaupia. Bet artyn neina. Labai diplomatiška. Viskas spinduliuoja džiaugsmu ir nuoširdumu. Net mintis nekyla, kad galėtų tyčiotis. Ne taip, kaip kažkada mokyklos laikais Maskvoje – nekaltas klausimėlis „Kada gimdei..? “ Pamenat? Kažkokie burtai. Kol bandau veiksmais pateisinti krikščionišką terminą „Akis už akį“ ir nuoširdžiai žiopsau atgal į savo žiopsotojus, bei mojuoju, grūmoju, šoku keistus šokius ir bandau išspaust šypseną antrai kategorijai, tuo pačiu metu žvelgdamas į pasaulį pro camcorderio viewfinder‘ (tuo metu dar neturėjau tokio, kur su ekranu – teko naudotis tik akute – past.) – kas labai apkarpo regos lauką, vyksta vartotojiškas, nuoširdus ir geranoriškas patikrinimas. Paprastas. Rankomis. Ir pirštais. Trečias trečdalis išėjo į areną – ratas užsidarė... Ir, nors jau pripažįstu esąs apgailėtinas lameris, kuris nė velnio kalbų nesupranta, o ypač anglų, greitai mokausi. Žąvimasi mano kedais, šortais, Fruit of The Loom marshkinėliais, ir žinoma SONY. Gipsas. Nebegaliu filmuot. Bet užtat man paaiškina, kas per markė, modelis ir visokie kiti pribumbasai. Negaliu pykt... Labiausia nepykstų, kad sutaupėt laiko ir nepuolėt skaityt man instrukcijos.... Pagaliau. „A, Amerikietis? “ – aš gi su NY beisbolke! Panašu, kad atsigamina anglų k. žinios – cha - nušvintu kaip kokia gviazda! „NE“. Tada netgi šmaikštaujant – kolonizatoriai pasėjo savo keisto humoro sėklą, o vietiniame klimate ji mutavo – „O, Yeah? O kas tada? “ Išvada paprasta – „Sakyk ką nori, bet atrodai kaip tie, kurie Afganistaną bando suakėti, suarti ir paversti derlinga žeme... Bet mes ant tavęs nepykstam. Mums dzin... Gera beisbolkė. “ Ir jokios agresijos. Ko nenusprogau. Matyt, laukiau, kad pasiūlytų – „SOOBROZIM? “ Aš pakankamai trenktas ir mėgstantis konfliktuoti. Patikėkit – nepavyko... Meistriškai judanti ir saulėje žybsinti mačetė užhipnotizavo. Šviežus kokosas prie akių išdarinėtas per 42 sekundes. Jau čiulpiu šiaudelį. Šventa teisybė – ir atsigeri, ir pavalgai .... Ir, nors tokie pat žali kokosai ant palmės virš galvos, bet pavyksta išsiaiškinti, kad manasis – ne toks šviežias, kaip anie... Et, bala nematė... Net nežinau, ar nusivyliau, ar apsidžiaugiau... Raminu save, kad ne viskas prarasta. Išvada džiugina - baltai moteriai čia būtų ragas... Ir visi linguoja galvas į šonus. Kaip kinuose. Kitas matmuo... Todėl kitą rytą užsimaukšlinu beisbolkę su MAXIMA...
***
Dairausi pro kameros taikiklį. Vandenynas, vartai, šaligatviai, karvės, šviežiausi ir žaliausi kokosai, vitrinos, saldus opiumo bei puvėsių kvapas. Hare Krishna... Tikslas Nr. 1 – U2. Po to kai Londone 2-ose vietose susitrenkiau kaktą į užrašą SOLD OUT (iki šiol negaliu patikėt!!!), negaliu apsiramint. Logiška mintis – čia taip nebus. Kitas matmuo. Tik civilizacijai tai nė motais. Prekyba – visur prekyba... Neapsirinku. Na, ką gi. Dabar galiu ramiai „GET MYSELF TOGETHER, nes nebesu daugiau STUCK IN THE MOMENT. Ką tik GOT OUT iš to MOMENT‘o... “ Dabar prisiminus - viskas atrodo netgi daugiau nei apgailėtinai. Iš tikrųjų tai privalėjau ieškot kokių nors perkusijos ir sitaro garsų prikimštų CD, kad galėtume panaudot samplams, įrašinėdami vėliau kokį nors popsą... my oh my... Porą blokų pravažiuoju rikša. Šiais civilizacijos ir komunikacijų laikais rikšos irgi pažengę (ar pažengusios?). Kad neįsijaustumėt. Viskas motorizuota. Vadink kaip nori. Motoroleris, ar mopedas, ar kažkas panašaus. Tvarka išlikusi. Vežikas sėdi priekyje, aš įsitaisau už jo po brezentiniu stogeliu. Čia ne automobilis. Išmaldaujančiųjų, variokais skambinančiųjų muzika dažnai groja man per rankas ir pusnuoges kojas. O aš kratausi, ir rezonuoju į ritmą... Aštuoniolikos milijonų... Privažiavom... Apsiginkluoju kamera ir lendu su minia į teritoriją. Pasitinkantis vienuolis pasveikina įeinančius „Hare Krishna“. Jaučiuosi išdidžiai - turiu teisę atsakyti tuo pačiu. Net ne iš mandagumo... Taigi, Establishing shot... Nė velnio. Apsauga. Kaip žinote, kalbų mokausi greitai, todėl nesunkiai suprantu, kad čia filmuot negalima. Tereikia kokį 100 m pakentėt, įsispraust į šventyklą, o tada jau... galėsiu prisidėt prie dokumentikos ir istorijos kūrimo, kiek tik širdis geidžia. Arba, tiksliau pasakius, kiek kasetėje vietos užteks... Prisitaikome prie vietinių papročių ir ritmo. Pirmyn – kur baltas marmurinis stebuklas stovi... Oops! Nusiaunam, nusiaunam. Kaip dabar mindysi dievybę? Grindinys – nerealus. Nors ir solidus – kažkas panašaus į plyteles, bet jų nepamatysi. Tik pajusi. Basas. Nes įbrendi į poros centimetrų storio marmalynę... Atiduodam duoklę... Paliekam kedus atviroj spintelėj palei marmurinę sieną, kuri baigiasi už horizonto... Jei tuo metu ir buvo šovus mintis – viskas – neberasiu be palydovo ir GPS, tai ją greit nužudė minia, ritmas, muzika ir opiumo smilkalai... Transas... Bet aš gi ne iš kelmo spirtas. Galų gale – kam reikėjo 20 val. praleisti aukštai danguje, aplenkiant visas bombas ir Al Qaedas? Ir dar – kaip bevartyk – esu nesuprastas, tai galiu pabūt ir išskirtinis. Baltos frotinės sportinės kojinės tam labiausiai tinka. Ir jausmas paduose – nepakartojamas… My oh my… Dabar suprantat, kodėl gailiuosi neturėjęs fotoaparato? Kaip ir visur pasaulyje – net ir Vilniuje – jie visi vienodi. Tik čia dar ir galvom švytuoja, kaip laikrodžiai. Apsauginis. Čia filmuot negalima. Eik lauk iš šventyklos ir ten šaudyk kiek nori. Pala, pala, sakau, bet gi man jau… “Nieko nežinau. Ten buvo kitas apsauginis. Čia – mano teritorija”. Aš pastebimai susikonfūziju. Nesusinerviju. Čia tas neveikia. Tas jausmas prasmegęs į kitą matmenį. Kur demokratija?! Mintyse sukasi vakarietiški civilizacijos pasiekimai – spauda, televizija, deputatas, advokatas… Bet vaizdai išsikraipę, kažkokie net ne trimačiai… Gal šešiamačiai? Kaip pas BIG LEBOWSKI… Po dozės cocos ir alkoholio. Haliunikai, vobshchem…Kaip kad kai kurie literatūros kūriniai sveitainėje… Einu ieškot viršininkų. Principų nieks nenuskandino, ir tuo didžiuojuosi. Einu be batų. Gal padės. Ir pižoniškos baltos kojinės nesuveiks kaip raudona spalva buliui... Kaip ir NESITIKĖJAU, mano nusiteikimas buvo daugiau, nei pozityvus ir atnešė rezultatų. Viršininkas – vienuolis. O kaip gi kitaip? Jau stogas važiuoja... „Dievas Krishna maloningas. Viską leidžia. Gali daryt ką nori. Ir kiek nori... “ Na, aš supratau teisingai - tai apie mano hobi – filmavimą. Bet mes vėtyti ir mėtyti. Nepamirškit, kur gimėm ir augom...! Stogas parvažiavo. - Pala, pala, - įsidrąsinu, - davai, popierėlį man išrašyk. Negaliu aš gi basas per biurokratijos koridorius lakstyt be galo... Nepamirškim, kur gimėm ir augom... Užteks... - No problem, - paima klijuojamųjų užrašų lapelį ir kažką parašo. Šventam rašte nieks antspaudų nededa. Nuolankiai. Abipusiai - Hare Krishna... Jaučiuosi labai užtikrintai, ypač spausdamas švento rašto ištrauką delne... Elgiuosi kaip koks narcizas. Jau iš tolo pamatau alkūnėmis pro minią besiiriantį apsauginį – šventas raštas pasiuntė jo nusiteikimą pas nirvaną – viską nufilmavau – cha-cha-cha... Bliamba – čia ne VISI... Čia VISKAS APSIPŪTĘ... ir ATSIPŪTĘ... Dievas Krishna, dievas Ganeisha, dievybės – moterys, opiumo svaigesys, perkusija, minia einanti apsivalymo ratais pro ekspozicijos vitrinas, minia susėdusi viduryje po skliautais, ta pati daina be pabaigos... Kažkuriuo momentu prie jų prisijungiau... Tų, kurie po skliautais... Kai nufilmavau vitrinas... Tada atrodė, kad tai kelias į kitą matmenį... Išeinant vienuoliai dalino į palmės lapą įkrėstos geltonos košės – Hare Krishna. Velniškai skanus tas rytų skonis... Nieko nuostabaus – medus – vienas pagrindinių ingredientų. Vos neapsisukau atgal... Dėl vieno samčio... Kaip apgailėtina... Tik... protingai padaryta – būtų tekę eiti visą ratą ir vėl... O antrų kojinių neturėjau... Neįtikėtinai lengvai radau savo kedus. Elgiausi pižoniškai iki galo. Kojines čia pat išmečiau į šiukšlių dėžę. Ir toliau buvau basas. Keduose.... Opiumo smilkalų didelės pakuotės. Užteks ilgam. Pas mus neįprasta kūrenti puokštėmis po 10... Užkuriam 1 – 2 per vakarušką – ir VSE TAŠČIUTSIA... Dievo Krishnos su žmona ir drambliagalvio Ganeishos figūrėles turėtų saugot namus ir nešti laimę... YOU‘VE GOT TO GET YOURSELF TOGETHER ‘CAUSE YOU‘RE STUCK IN THE MOMENT AND YOU CAN‘T GET OUT OF IT... Hare Krishna...
***
EPILOGAS
Viskas. Bush‘paskelbė karą pasauliniam terorizmui. Rugsėjo 11-oji. Niekur neišskridau. Tą vakarą gavau progos dar sykį išgerti Vilniaus senamiestyje. Diskutavom, per kiek laiko amerikiečiai sulygins su žeme kalnus Afganistane ir, paruošę placdarmą naujiesiems plėšiniams, pradės nederlingą dykumą versti žaliuojančia didžiule oaze.... Taip begeriant... baigėsi ir vizos galiojimas.... Ambasadoj (kaip ir daugumoje) – vaizdelis kaip per Jaunimteatrio senas geras „Muzikos pamokas“... Visi vaikšto, juokauja, kavutę (ar arbatėlę) geria, bet nieko nevyxta. Nepaisant to, kad buvau pirmasis, po kokių 40-ies minučių po oficialios darbo laiko pradžios, pakviečia prie langelio. Pakeiskit vizą. Man atgal į tarpuakį – “penkios darbo dienos”. Turėkit proto – jau praėjęs aš tuos pragaro ratus. Va – viza pase, tik teroristai iš manęs laiką pavogė. Guys, have a common sense, kaip sakoma. Blame the TERRORISTS!!! Or Bush.... Ir tada matau vaizdelį, kuris iškart primena kažkokius debatus Seime, kaip kažkoks pareigūnas mušėsi į krutinę, jog „TCHNIŠKAI VIZA ĮMANOMA, ir tai – labai pasistengus, PAGAMINTI PER TRIS DIENAS. “ Čia pareigūnai už stiklo sėdintys sava kalba pasiginčyja (gal ir pameilikuoja, o gal ir pasilazdavoja, bet kas man – europiečiui....), suspaudo keletą klavišu, kažką atspausdina ant dvigubo klijuojamo lakšto, atskiria vieną nuo kito ir lipnią dalį įspaudžia į žalio paso puslapį. Viza. Kokios 3 minutės. Analyse this... Pirmosios dienos, kaip visada – euforiškos. Net skėtį iš manęs paima lipant į lėktuvą, nekalbant jau apie apgailėtinus plastmasinius įrankius, prie apgailėtino lėktuvinio davinio.... Bet užtat ramu. Skraidančiųjų ganėtinai pabyrėję – apart tokių kaip aš – iš reikalo, arba... na, patys spręskit... Gaunu visas 3 sėdynes. Skaitau, geriu ir miegu išsitiesęs.... vis dėl to – 20 val. ore… Bet užtat taip komfortabiliai, kaip tik lėktuve įmanoma... Kai skrendam virš Afganistano įjungiu periferinius daviklius – gal gausim pranešimą, jog į svečius ateina kokia paklydusi raketa, bet paskui pasijuntu kvailai, nes monitorius rodo 22 000 pėdų aukštį... Nebent Alachas ir Mohamedas užsiims... Alkoholis... Muitinė ir imigracija neužtrunka – toliau – sulėtintas kinas. Kvėpuot neįmanoma. Saldu ir tanku. Nors fizikos pamoką pravesk. Apie oro tankį ir spaudimą drenažo vamzdžiuose žemės paviršiuje. Po kelių minučių esu šlapias. Nuo visko. Nuo prakaito taip pat. Kaip garinėje. Prieina kažkoks pareigūnas. Oficialus. Su asmens kortele. Pasiūlo pavežėt. Kaip išaiškėjo viešbutyje – apgavikai. Šlykštus melas. Sumoku gal penkis kart daugiau, nei brangu. Štai kodėl jie dėjo į kojas kai pamatė artėjant viešbučio tarnautoją. Net nepasiėmė visko. Galiu džiaugtis sutaupęs, blyn... Bet esu kaip pritvokstas ir priblokštas protfeliu, prikimštu plytų. Patikėkit – šito nieks nepapasakos ir knygose neperskaitysi. Tikėkis ko nori. O gausi kulką į tarpuakį. Arba granatą į burną, kaip DeArnis pasakytų... Todėl nusispjaunu, suvalgau STEAK‘ą šventų karvių šalyj, išgeriu alaus ir einu žiūrėt Manchester United per kabelinę TV. Hare Krishna... *Karas prieš terorizmą įsibėgėja. Visi žinom – kai du pešasi, trečias nukenčia. Visi tretieji – t. y. aviakompanijos virsta, kaip girioj ąžuolai... Manoji neatsilieka ir bankrutuoja - dabar tik kartą per savaitę išveža vaikus paklydėlius namo. Nors tiek... Atsisveikinimo nėr. Aš pro vartus neįžengiau, visi kiti – liko anoj pusėj, o per slenkstį mūsuose nepriimta... Žmonai nupirkau tikrą nerealiai brangų sarį su daugybe metrų šilko, o chebrai vežu butelį vietinės skaidriosios ir rankom susuktų cigarečių (kad tik neprisikabintų ant Europos žemės dėl jų. Vis dėl to čia teroristinių kraštų išmislas, visokios žolės rūkstančios...). Tiesa – apie skaidriąją – vietiniai muitininkai pažiūrėjo į butelį, pažiūrėjo viens į kitą, į mane ir paklausė – kas čia? Nepasimečiau – jum geriau žinot. Man pažįstamų rašmenų nėr ant etiketės. O anie dar kartą viens į kitą ir kad puls žvengti.... Ir dar vos ne pirštais į bonkę, į mane... Tai bent vaizdelis. Aš kaip baltas europietiškas stulpas iškilęs tarp tamsios chebros su antpečiais ir kepurėm su snapeliais... Rimtai pagalvojau – DUSTAS... Bet, su visu kroviniu praleido ir išleido.... 20-iai valandų... (Užbėgant už akių – produktas Vilniuje turėjo pasisekimą nerealų ir visi ragavę – iki šiol gyvi – past.) Žinot, kuo Ciūrichas kitoks? Atmetus technologinius pasiekimus, laikas sustojęs. Jokio terorizmo ir jokių karų. Skėtį gražino. Kavos puodelis, kaip vakarienė pobrangiam viešbutyj kitoj pasaulio pusėj. Ir dar – oras – net traška.... *STAIGA PUSIAUKELĖJ SUSTOJI, KAD VISKĄ BLAIVIAI APMĄSTYT – KUR IŠĖJAI, KĄ PALIKAI, IR TAVO PIRŠTAI NIEKO NESUGROJA... * Aštuoniolika milijonų. Kas keli žingsniai – rūksta puokštės smilkalų. Net jauti KĄ KVĖPUOJI. Kiaurus metus +30 ir daugiau… Sunku įsivaizduoti. Atvirai – kai prisimenu, jaučiu net kvapą, jaučiu aiškai, aiškiai… Paprastai tariant – kitas matmuo. Net nežinau koks. Tas, kur visi atsipūtę... Pasakysit MTV ir CNN skamba kaip prekinių ženklų vardai? Hmm... Ar esate pakankamai suaugę, kad prisimintumėt mokyklos laikų favoritus kaip „Kerštas ir įstatymas“, „Gabalėlis duonos“, „Apsišaukėliai per prievartą“? Tada tendencijas supratote... McDonalds? Čia jau gaunat kulką į tarpuakį – tas pats curry, tik bandeles sukištas... Ir ne todėl, kad karvė – šventa mėsa. Steiką restorane gausi no problem. Tiesiog. Kitas matmuo... Ištisos kartos ir kastos rikšų vairuotojų kiaurą diena loš kortomis ir, jei nenorės, neprisiprašysi, nors ir milijonus siūlytum... Panašiai, kaip kažkada stebėta scena Vilniaus oro uoste – taip vadinami „taksistai“ (dar „bezpredelo“ laikais) lošė kortomis, nusileido pasiklydęs lėktuvas, kažkoks naivuolis (gerai apsirengęs) buvo pasiryžęs mokėti kokius $ 50 iki Lukiškių aikštės, bet chebra mušė „AKĮ“ („OČKO“ – past.) – pasiuntė viens kitam pasiūlymą ratu, kol galų gale paleido į orą verdiktą – „DA POŠIOL ON NX... “ Tik šioje vietoje iškart pajutote skirtumą – kur agresija, o kur „A NAM PX... “. Visada susikonfūziji, grįžęs į įprastą aplinką – štai vyko čia English Bay 2nd Beach Govindos festivalis prieš porą mėn. Tokia bendruomenė iš Indijos nereali. Didelė ir plati. Šeimomis, kartomis ir kastomis. O, spėkit, kas šoko ir dainavo, ir į sarius susisupę buvo? Europietiško gymio beveik visi... Rimtai. Nesuprantu. Apgailėtinai atrodė. Angliškai geriau. PATHETIC... Kaip ir kažkada Vilniuj vienuolis, siūlantis įvairias šventas knygas paklausė ar buvau ir mačiau – ir leptelk tu man – buvau, mačiau ir dainavau.... Tai žmogus puolė prieš mane klauptis... Hare Krishna... Ir oras net traška. Anglai dažnai vartoja labai cool apibūdinimą... CRISP... Cold and crisp...
Wednesday, November 14, 2007
PISSED-OFF ARTIST DOT COM
SMS, chatroom'ai, forumai, blogai - kuo toliau, tuo bukiau... Štai jums - linkas - mano gyvenimas. Nepyk - neturiu kada kalbėt - užsiėmęs... Galų gale - vėl - daug pasakot - liežiuvis neapsiverčia - viską rasi BLOG'e...
Užeikit - čia rasi viską - ašaras, pyktį, džiaugsmą, nusivylimą, maldavimą užtarimo, ieškojimo paguodos, patyčias ir gailestį... Galėsi iš manęs juoktis ir apkalbinėti. O aš be sąžinės graužimo galiu pasijust idioto kailyje (ai, vardan prikolo) arba pasityčiot iš jūsų. Leidžiu. Ir visi jūs man leidžiat. Rasit net jausmus. Tikrų tikriausius. Kaip beviltiška. Nors vienam, turbūt, darbe visi dirbam = per dienas tupim cybererdvėje ir rašom savo gyvenimą. Skaitom kitų gyvenimus. Žiūrim į kitų gyvenimus. Talpinam vaizdus iš savo gyvenimo. Galų gale susipažįstam, įsimylim, susieinam, išsiskiriam, išsiverkiam ant peties, pasiūlom savo petį išsiverkt... (virtualiai - pradžiai). Pamėginkit užginčyt - kad tai ne tikra. Viskas tikra. Ir ašaros, ir istorijos. Nors gręžk rankšluostį ir nešk popierių makulatūron...
Kur dingo paprasčiausi pasisedėjimai prie židinio? Pamenat seną gerą Lenfilm'o TV serialą apie Šerloką Holmsą ir Dr. Votsoną..? Koja ant kojos, brendis, cigaras. Smuikas... Galų gale - nors ir kaip snobai - kartą per savaitę - prie pokerio? Bet ne. Čia geriau... Ir tikriau… Kaip pamiršau?
Neseniai kavinėj mačiau vaizdelį: vaikinas ir mergina, prie stalo, vienas prieš kitą, atverstais laptopais - inirtingai kala pirštais per klaviatūrą... No comment.
Kada pradėsim vaikams pasakas prieš miegą siųsti SMS?
Galų gale – čia – viskas yra taip, kaip mes su(si)kūrėm. Nes... mus tokiais sukūrė. Turim teisę įsirašyt save į istoriją...
O gal paprasčiausia...
SLEPIAMĖS?
Nuo ko..?
Na štai: maistas, kurį valgom, mus nutukins. Atlėks virusas iš i-neto ir suės komiuterį, kuriuo naudojamės. Blogą hakeriai išniekins. Tęst toliau? Nah... esu tikras - jūsų sąrašas net ilgesnis...
Kada paskutinį kart pažvelgėm į akis ir pasakėm... MYLIU. NEKENČIU.
Ir... gavom į snukį. Arba... nusipelnėm bučinio?
Nepasakėm. Negavom. Ir nenusipelnėm.
Neturėjom laiko. Tuo metu RAŠĖM... Ir atidavėm duoklę beribei kibererdvei.
Facebook atvirukas - tikresnis. Veidukai - EMOTICONS - tikresni. Paguoda - tikresnė. Ir skausmo nėr.
Sveiki atvykę. Gaila, oras - toks nevykęs... Jaučiat?
Nejaučiat. Heh... nes kibererdvė jus ir mus nužudė. Ir net nepalaidojo.
Va dabar - pajutot?
Pagarbiai,
PISSED-OFF ARTIST DOT COM
Užeikit - čia rasi viską - ašaras, pyktį, džiaugsmą, nusivylimą, maldavimą užtarimo, ieškojimo paguodos, patyčias ir gailestį... Galėsi iš manęs juoktis ir apkalbinėti. O aš be sąžinės graužimo galiu pasijust idioto kailyje (ai, vardan prikolo) arba pasityčiot iš jūsų. Leidžiu. Ir visi jūs man leidžiat. Rasit net jausmus. Tikrų tikriausius. Kaip beviltiška. Nors vienam, turbūt, darbe visi dirbam = per dienas tupim cybererdvėje ir rašom savo gyvenimą. Skaitom kitų gyvenimus. Žiūrim į kitų gyvenimus. Talpinam vaizdus iš savo gyvenimo. Galų gale susipažįstam, įsimylim, susieinam, išsiskiriam, išsiverkiam ant peties, pasiūlom savo petį išsiverkt... (virtualiai - pradžiai). Pamėginkit užginčyt - kad tai ne tikra. Viskas tikra. Ir ašaros, ir istorijos. Nors gręžk rankšluostį ir nešk popierių makulatūron...
Kur dingo paprasčiausi pasisedėjimai prie židinio? Pamenat seną gerą Lenfilm'o TV serialą apie Šerloką Holmsą ir Dr. Votsoną..? Koja ant kojos, brendis, cigaras. Smuikas... Galų gale - nors ir kaip snobai - kartą per savaitę - prie pokerio? Bet ne. Čia geriau... Ir tikriau… Kaip pamiršau?
Neseniai kavinėj mačiau vaizdelį: vaikinas ir mergina, prie stalo, vienas prieš kitą, atverstais laptopais - inirtingai kala pirštais per klaviatūrą... No comment.
Kada pradėsim vaikams pasakas prieš miegą siųsti SMS?
Galų gale – čia – viskas yra taip, kaip mes su(si)kūrėm. Nes... mus tokiais sukūrė. Turim teisę įsirašyt save į istoriją...
O gal paprasčiausia...
SLEPIAMĖS?
Nuo ko..?
Na štai: maistas, kurį valgom, mus nutukins. Atlėks virusas iš i-neto ir suės komiuterį, kuriuo naudojamės. Blogą hakeriai išniekins. Tęst toliau? Nah... esu tikras - jūsų sąrašas net ilgesnis...
Kada paskutinį kart pažvelgėm į akis ir pasakėm... MYLIU. NEKENČIU.
Ir... gavom į snukį. Arba... nusipelnėm bučinio?
Nepasakėm. Negavom. Ir nenusipelnėm.
Neturėjom laiko. Tuo metu RAŠĖM... Ir atidavėm duoklę beribei kibererdvei.
Facebook atvirukas - tikresnis. Veidukai - EMOTICONS - tikresni. Paguoda - tikresnė. Ir skausmo nėr.
Sveiki atvykę. Gaila, oras - toks nevykęs... Jaučiat?
Nejaučiat. Heh... nes kibererdvė jus ir mus nužudė. Ir net nepalaidojo.
Va dabar - pajutot?
Pagarbiai,
PISSED-OFF ARTIST DOT COM
Subscribe to:
Posts (Atom)
